Gręžtiniai pamatai

Gręžtiniai ar kitokie pamatai yra bet kokio pastato požeminė dalis, kuri perima antžeminės pastato dalies poveikius ir perduoda juos pagrindui. Labiausiai, t. y. šimtą procentų, pastato poveikių „jaučia“ po pat pamato padu esanti pagrindo dalis. Giliau po gręžtiniu pamatu (poliu) esanti pagrindo dalis palaipsniui jaučia vis mažesnes pastato apkrovas.Gręžtiniai pamatai jei skersmuo yra trisdešimt centimetrų, tai po pamatu esantis gruntas maždaug šešiasdešimties centimetrų gylyje „jaus“ vis mažėjančias pastato apkrovas.

Giliau nei dvigubas gręžtinių pamatų skersmuo, esantis gruntas visiškai „nejaus“, kad žemės paviršiuje stovi koks nors statinys. Jei formuluotume tikslų pamatų pagrindo apibrėžimą, pamatų pagrindu galima būtų vadinti tą žemės tūrį, kuriame dėl pastato poveikių atsiranda tam tikri įtempimai. O kalbant paprasčiau, pamato pagrindas yra žemės tūris, „jaučiantis“ žemės paviršiuje atsiradusio pastato apkrovas.
Prieš pradedant rengti būsimo pastato gręžtinių pamatų projektą, reikia atlikti geologinius – inžinerinius grunto tyrimus. Atlikti tyrimai parodo ištirto grunto fizines ir mechanines savybes, kurios lemia pamatų tipo, gylio ir kitų parametrų parinkimą. Minėti geologiniai tyrimai taip pat atsako į klausimą, koks statybų sklype yra gruntas, t. y. stiprus ir tinkamas statiniui ar per silpnas. Kategoriškai teigti, kad ištirtas gruntas netinka, pavyzdžiui, įrengti gręžtinius pamatus, negalima. Jei negali būti įrengti vieno tipo pamatai, tikriausiai galima parinkti kitus. Pamatų rūšis vėl gi yra tik vienas aspektas. Tiesiog konstruktorius ar projektuotojas turėtų labai tiksliai apskaičiuoti pastato apkrovas ir tinkamai išdėstyti pamatų segmentus, kad nebūtų per didelės apkrovos pagrindui. Kitais žodžiais tariant, turi būti suprojektuotas toks gręžtinių pamatų pado plotas, kad per pamatus į pagrindą nukreiptos pastato apkrovos nebūtų didesnės už pagrindo keliamąją gebą. Savaime suprantama, kad kiekvienas grunto tipas turi skirtingą keliamąją gebą. Kitas parametras, apibūdinantis ištirtą gruntą, yra grunto stiprumas arba kitaip, stipris. Sauso grunto stipris būna vienoks, drėgno – jau kitoks. Konstruktoriai, prieš pradėdami projektuoti gręžtinius pamatus, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kokiu kampu gruntas laisvai byra. Skirtingo grunto laisvo byrėjimo kampas taip pat bus skirtingas.
Taigi detaliai ir kruopščiai ištyręs gruntą, nustatęs, kokiame gylyje yra stipraus grunto sluoksnis ir ar tas sluoksnis yra pakankamai gilus, projektuotojas gali parinkti optimalų gręžtinių pamatų gylį, skersmenį, polių skaičių ir jų išdėstymą. Svarbu, kad gilyn po pamatu vis silpniau grunto „jaučiamos“ pastato apkrovos būtų stipriame grunto sluoksnyje. Nes jei kažkuri, nors ir nedidelė, apkrovų dalis bus perduota po stipriu grunto sluoksniu esančiam nestipriam gruntui, laikui bėgant pamatai ims deformuotis, kartu deformuodami ir ant jų pastatyto pastato konstrukcijas.
Kadangi Lietuvoje žiemos metu žemė įšąla beveik iki pusantro metro, pamatus būtina įrengti žemiau įšalo ribos. Statybų specialistai pabrėžia, kad esant sušalusiam gruntui šaltuoju metų laiku negalima pradėti statybų. Taip pat labai negerai, jei gruntas sušąla statybų metu. Todėl patariama kuo tiksliau apskaičiuoti, kiek laiko užtruks statybų žemės darbai, pamatų įrengimas ir stengtis atlikti visus darbus dar nespėjus pasirodyti pirmosioms šalnoms.